Straipsniai

Šiais laikais asanų pratybos arba hatha joga tapo sinonimiška Jogos pratyboms. Šis sutapatinimas nėra labai vykęs. Tobulas asanų atlikimas niekada nebuvo Jogos pratybų tikslas. Stovėjimas ant galvos visą valandą neženklina kažkokio esminio pasiekimo dvasiniame kelyje. Ši klaidinga pažiūra pateisinama, jei turimos omenyje mintys apie gerą figūrą ar troškimas pasiekti konkrečių rezultatų. Pagal tradiciją, asanų pratybos buvo tik viena maža Jogos atplaiša, nors ir laikoma esmine pratybų dalimi. Ji skirta kūną padaryti stiprų ir lankstų, judrų ir atsipalaidavusį, todėl pozos palaipsniui harmonizuoja kūną. Šis harmonizavimas paliečia nervų sistemą, todėl išlavėja pojūčiai. Toks fizinis pasiruošimas laikytas reikšmingiausiu prieš meditaciją. Buvo pripažinta, kad pratybos, kaip ir kasdienių pasaulietinių pareigų atlikimas, reikalauja milžiniškos energijos, kuri nebūtų sutelkiama ligos ar prarastos sveikatos būklės atveju. Šiuo atžvilgiu hatha jogos pratybos turėjo tarnauti aukštesniam tikslui. Šios praktinės privilegijos duoda visai nemenkas pasekmes. Jos gali nulemti sugebėjimą įgyvendinti savo gyvenimo tikslą. Išbrauktos iš didesnio filosofinio Jogos, kaip gyvenimo pratybų, konteksto, asanos tampa tik plačiai žinomų tempimo pratimų kompleksu.
Asanų pratybų esmė – tapti jautriu, suvienytu ir prisitaikančiu. Ar pasieksime idealių gimnastinių sugebėjimų, Jogos, kaip gyvenimo pratybų, kontekste yra visiškai nesvarbu. Susižavėję sudėtingų pozų atlikimu ir fiziniais rezultatais, nieko nepasieksite. Daugelis naujokų daro šią klaidą, rinkdamiesi kvalifikuotą mokytoją tik pagal jo meistriškumą atlikti sudėtingas pozas. Mokomės, ne dėl gražios figūros, o dėl dvasinio tiesios ir savęs pažinimo. Tada, jei ir nepavyksta atlikti sunkių pozų, tai dar ne pasaulio pabaiga. „Pažangios“ pratybos yra judėjimas, priartinantis prie tikrojo „aš“ pažinimo.